- varguliuoti
- varguliúoti, -iúoja, -iãvo intr. NdŽ, DŽ1, var̃guliuoti, -iuoja, -iavo J 1. po truputį vargti, sunkiai, vargingai gyventi, gyvalioti: Varguliúojam šiaip taip, i gan Krš. Aš teip va ir varguliúoju Pgg. A proto trūko, a gyvęt nemokėjo, ka giktarų giktarai ir turėjo varguliúot Jrb. Išejo vyras, i var̃guliuo[ja] viena boba DūnŽ. Tas žmogelis su maža sveikata varguliavo, menkai ką uždirbdamas be žemės kąsnio Sln. Kaip begyveni, kaimynel, kaip bevar̃guliuoji? DūnŽ. Tie ąžūlai (vyrai) veizėk ir bekratą kojas, o mas kiokštai (menkos moterys) bevar̃guliuojam Rdn. Var̃guliuo[ja] taip kaip žydas pri vokyčio Krš. 2. turėti rūpesčių, nepatogumų: Vakare vėlek patvoriais ir po purvynus voliojas; ligi vėlumo varguliavo, kol namus pasiekė Žem. 3. vargingai augti, skursti (apie augalus): Palma varguliúoja, nėr laiko pažiūrėt Kr. \ varguliuoti; pavarguliuoti; pravarguliuoti
Dictionary of the Lithuanian Language.